„Kodėl pradėjau rašyti – taip pat nežinau. Žinau, kada pradėjau. Ir kur. Literatūra mums buvo viskas, nes turėjom po trylika, po šešiolika metų. Ji mums buvo ir televizorius, ir magnetofonas, ir radijas, ir elektros šviesa. Mes galėjom be jos sužvėrėti, šitie alkani, sušalę, pasimetę pokario vaikai. Daug ką galėjom. Negalėjom nerašyti. Tai pats didžiausias mūsų negalėjimas. Didesnio ir nežinau. Labai mums skaudėjo širdį. Ir dabar tebeskauda. Dėl ko – kartais nė pats nebežinai, skauda, ir tiek. Tačiau dėl to skaudėjimo reikia tik džiaugtis, nes kol skauda, tol gyvas. O kol gyvas, tol ir rašai“.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą